Riba tarp mokslo ir fantazijos.

Ar galima sakyti, kad tokia riba isvis egzistuoja? Na taip, vaivorkstem is subines saudanciu unikornu gal ir nepamatysim, taciau moklas gali plestis tol, kol zmones svajoja ir kuria. Na dar zinoma, visad galim patys save sunaikit, cia kogero net realesnis variantas. Galima sakyt, kad si riba nera tik tarp mokslo ir fantazijos, yra ir trecia puse - beprotybe. Nors, logiskai mastant insanity yra tik trumpa sujungima patyrusi fantazija, argi ne?

O toks terminas kaip ‘neimanoma’ isvis, ganetynai perlabai iskrypes. Taigi pries kelis simtmecius skairdyt lektuvu buvo neimanoma, o dabar? Belaidis risys nuo kurio jau ir pabegt nera taip lengva siandien. VISKAS imanoma tik reikia noro, ir iskist galva is dezes. Savo maza dezute galesit apziurinet po mirties, o dabar laikas keist ir formuot pasauli.

As pilnai tikiu, kad dalykai, laikomi science fiction‘u dabar viena diena taps nuo kasdienybes neatsiejama dalimi. O meanwhile reiktu nepamirst, kad pergreita ir pergalinga mokslo pazanga gali pakenkti mums patiems. Kazkada W.Rentgenas atrades savo stebuklinga aparata matanti kiauriai audinius taip apsidziauge, kad tuomet net batus matavosi su siuo prietaisu.. ir spekit kas poto, fak yea, padidejas vezinku skaicius. Bet kita, kart gal dar labiau apsijuoksim zaizdami su dalykais kuriu nesuprantam.

Zinot, ka skambu kaip shizofrenikas su tokiom sapalionem, bet pamenu, kad kai buvau jaunas ir perspektyvus man patikdavo skaityt sitokius skiedalus kur berots ideja gal ir teisinga, tik proceso metu jin issigimsta, mutuoja I kazkokia kose, taip, kad jeigu dabar kokiam jaunam perspektyviam jaunuoliui plaunu smegenis, tai is kart atsiprasau ir rekomenduociau trauktis nuo visu tokiu dalyku kybanciu tarp realybes ir prasimanymu, toj pilkoj beprasmybes zonoj, begt kaip velniui nuo kryziaus.