Ironija, o tu kogero mane labai myli?
Nes paaiškit viso šūdo kitaip nelabai pajegiu. Atrodo būni pasirenges iškęst didžiausią šūdo krūva kokia tik gali nukrist ant sprando, kitais žodžiais tariant, visoks šūdas kurį išgyveni turėtu padėt užsiaugint tamtikrą adamantinį skyda, kuris iš idėjos tave ir turėtu nuo visko apsaugot. Bet būna vat, kartais, kad ir kaip pasiruošęs viskam būtum ima ir nukrenta menka smiltelė ten kur neturėtu, ir jos dėka vėl prasideda balaganas viduje. Toks bjaurus balaganas kuris primena tau, kad ilgai statytas krištolinis gero gyvenimo bokštas paremtas principu "pasaulyje yra žmonių kurkas labiau nuskriaustų nei aš, tačiau jie kurkas laimingesni", kuris verčia tave būt laimingu. Laimingu dėl paprastų stebuklingų dalykų, kuriais galima kuo puikiausiai užgošt visus pramanus, tas nelabai tikras bėdas kurios išlenda pergero gyvenimo akivaizdoje, ir tų bėdų, negavusiu dėmesio susikaupus nemenka šusnis tave sugalvoja imt ir pamylėt. Tai va, nenutolant nuo bokšto, jis tiesiog ima ir pradeda trupėt. Zajabys, skambu kaip trilikmetis pauglys. O dar ir rimuot beveik pradėjau. Fak it. Eh, ir tokiu būdu visi pažadai džiaugtis dingsta. O dingsta jie velniai žino kur. Ir prieštarauju pats sau. Visad žinojau, kad vienas iš bjauriausių pašnekovų su kuriais galiu bendraut yra aš. Ir dar pamąstymas.. eh, velniop. Ir taip asmeninių pamąstymų per akis čia. Pats save stebinu šūdo malimo gabumais.
Aš tik tikiuos, kad po kurio laiko skaitysiu šitą crap'ą su isteriška šypsena žaptuos.
Jeigu nuoširdžiai, tai net neskaičiau ką parašiau, taigi loginių klaidų turėjo nemenkai apsireikšt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą