Kogero su manim diskutuot apie muzika yra tas pats kaip mėtyt batą į sieną ir tikėtis įžiebt ugnį. Gal kada nors išaugsiu iš to jaunatviško tikėjimo, kad post'as muša mano gyvenimo ritmus, tačiau tikėkimes, kad tai neįvyks.
Jau ganėtinai ilgai Clint Mansell - 2 pi r mano galvoj riešutus gliaudo. Ir ta durna mintis, kad viskas sudaryta iš tam tikrų pattern'ų ir vyksta pagal tvarką kurios nesuvokiu teoriškai brain rape'ina mane. Kogero ta daina atitinka dabartinį gyvenimo tempą. Jo tempa. Kokį dar tempą? Kilt ryte, eit į mokyklą pachillint ir galvot, "šiandien grįžęs namo prisėsiu pasimokyt", grįžt nomei ir visą dieną prakimarint prie pc arba dar blogiau, pramiegot, o prieš miegą vėl save peikt dėl tokio šūdino gyvenimo būdo. Na mano buvimas genijum by default jau išsisemt baigia. O ir dar kažkoks random laukimas kažko per smegenus eina.Ir duokit man fainą mergaitę, kur anos pranyko? Jo jo, ten kažkur kur manęs nėra, jos laksto po džiungles ant pandų kurios savo mažom apvalainom akutėm žiūri į bambukus. Ir dar kola pasibaigė, o laiptais eit jos dar pasisemt baisiai tyngiu.
Ir dar kažkokiam konkursui nespėjau video paruošt, eh čia tik tūpai liūdną šypseną imest dabar gali. ye.
Jau ir savaitgalio nuotaikom gyvent pradėjau, tik va, ką veikt savaitgalį? Noriu kažko smagaus ir įdomaus, kaip tais laikais kurių nebuvo, mano isivaizduojamoj jaunystej. Kai galėdavai belekaip turiningą savaitgalį prakimarint be jokio alkoholio ir tai būdavo kurkas smagiau už šitas tūpas savaitgalines pjankes. Fak. Reikia išaugt iš tokio saiko neturėjimo. Noriu į gamtą. bet ne į gamta su šusnim pažįstamų ar ant kokio kalno paboardint(na šito irgi noriu), o tiesiog pabūt toj ramybei katros žvėriškai pasiilgau, arba šiaip smegenis pravedint ramybės akivaizdoj.
Na gal kaipnos ir išgyvens šis nuostabus, save išaukštinantis sutverimas Danielius vardu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą